riba

1 ribà sf. (4), rìbos pl. (4) 1. linija, apibrėžianti tam tikrą plotą, sritį arba skirianti gretimas teritorijas; linija, sudaranti kokio nors ploto, srities patį kraštą: Šalies, krašto rìbos DŽ. Abidvim tiedvim bažnyčim vyskupas suteikė kunegus ir užbrėžė ribas naujų parakvijų M.Valanč. Tie dokumentai padeda apibrėžti Žiemgalai apytikres ribas K.Būg. Šiaurėje lietuvių kalbos ploto riba daugiau ar mažiau sutampa su respublikos siena LD24. Tuom tarpu naugardžionys, neklausę Vytauto, sau rubežių perkėlė ir naują ribą užvedė S.Dauk. Nugis Žemaičių vyskupystės tos pačios it senovė[je] tebėr ribos M.Valanč. Sako, kad Stragainių riterių dvaras turėjęs tiek žemės, jog ponai ir patys nežinoję, kur jų laukų riba I.Simon. Jis turėjo daug dvarų ir girią, o ribų nė pats nežinojo LTR(Mrj). Parko pakraščiu tekanti upė ar upokšnis sudaro jam gražią gamtinę ribą rš. Ten upelis kaip ein, ten ribà kaip buvo, taip i tebėr Trk. Stulpeliai parodyti riboms, ligi kurių gali būti riedmenos stumiamos, vadinasi ribų (ribiniai) stulpeliai, arba ribostulpiai VĮ. Pietinė ribà NdŽ. Amžinojo sniego riba GTŽ. Kai užkopiau ant kalno ties mūsų naująja sodyba, mane nustebino ir pradžiugino tai, kad pasaulis, rodės, neturi ribų – ypač į pietus ir į rytus jis toks neapsakomai platus ir įdomus A.Vencl. Paviršius yra riba, skirianti bet kurį kūną nuo erdvės rš. Išeities riba (kar. linija, nuo kurios pradedama pulti) rš. | prk.: Tvankus ir ankštas mano šis pasaulis, apkaustytas riba nežinomybės V.Myk-Put. 2. pl. tam tikras apibrėžtas plotas, sritis: Socializmas išėjo už vienos šalies ribų ir pavirto pasauline sistema rš. | Širdis iš ribų̃ išejusi (išsiplėtusi) Lk. 3. prk. skirtumą sudarantis požymis: Riba tarp pirminių žodžių ir darinių toli gražu ne visada yra aiški LKGI26. Šiame romane gana sunku nubrėžti griežtą ribą tarp teigiamų ir neigiamų personažų rš. 4. BzF164, M, Š, LL42 žemės rėžio, lauko ežia: Par rìbą pararė i pasisėjo – kaip nekelsi teismo?! Šv. Kitas tyčioms ištrauka mietukus i nebžino [rėžių] ribõs Šv. Ribà buvo iškasavota Pj. Žentelis užars ribą laukely LTR(Nm). ║ Jnš kartis, virptis su šiaudų grįžte ežiai žymėti. 5. D.Pošk, I, N, K iškirsta miško juosta, siauras ruožas, proskyna: Čia rìbą iškirsti reik Rmč. Ji gyvena į miško rìbą Rmč. 6. BzF164, Kv du pievų rėžius skiriantis išmintas takas: Užvesti pievoje rìbą [brendant] Jnš. Ribą užvilkti G106. Rìbą [pievoje] užsibrėžiau – tenepjaunie Vn. 7. ppr. pl. DŽ prk. ko nors priimto, nustatyto, galimo leidžiamoji norma: Neperžengti padorumo ribų̃ BŽI188. Ribų nepaisėme darbe, kovoj, jaunystės siautime A.Vencl. Džiaugsmui nebuvo ribų̃ NdŽ. Visam kam yra ribà NdŽ. Ne vienur rašytojas peržengia įprastinių žodžio ryšių ribas – jis tuos ryšius gerokai išplečia rš. ║ veikimo sritis, sfera: Už įstatymo ribų̃ (be įstatymų apsaugos) BŽI274. 8. paskutinis, galutinis laipsnis, pakopa: Kam reikėjo eiti ligi paskutinės ribos, kiršinti likimą? P.Cvir. Susijaudinimas pasiekia tą ribą, kai jau pritrūksta žodžių ir reikia nutilti rš. Prielinksniai – ikì, lìg(i) – vartojami, reiškiant veiksmo ar būsenos intensyvumo laipsnį, kuris kartu suprantamas ir kaip tam tikra riba LKGII592. Kantrybės ribà BŽII243. Patvarumo riba GTŽ. Tikslumo ribà NdŽ.

◊ bū́ti sàvo ribojè tinkamai, saikingai, kaip pridera elgtis: Nujau dabar nebėra niekas savo riboj Dr.

išeĩti iš ribų̃ (iš ribõs) elgtis, daryti netinkamai, nesaikingai: Visi yr išeję iš ribos Dr. Kai paseni, visi iš ribų̃ išeĩna Lb. Ištvirksta [žmonės], išeĩna iš ribų̃ Krš.

per rìbą eĩti savivaliauti: Pirmininkas žino įstatymus, o eĩna par rìbą Grd.